Jėzaus malda yra trumpa, bet galinga malda, kuri yra glaudžiai susijusi su Rytų krikščionių tradicija, ypač vienuolynų bendruomenėse. Manoma, kad jos ištakos siekia ankstyvąją krikščionių bažnyčią, kur ją skatino dykumos tėvai IV amžiuje kaip priemonę ugdyti vidinę ramybę ir nuolatinį Dievo atminimą. Šios maldos paprastumas ir tiesioginis kreipimasis daro ją kontempliatyvios maldos įrankiu, dažnai kartojamu kaip Jėzaus maldos praktikos dalis, siekiant prašyti Dievo gailestingumo ir stiprinti ryšį su Kristumi. Ji plačiai naudojama Rytų ortodoksų, Rytų katalikų ir kai kuriose anglikonų tradicijose, ypač dvasinės drausmės ir asketinių praktikų kontekste. Ši malda taip pat yra neatsiejama „Širdies maldos“ arba „Hesichazmo“ dalis, kuri orientuojasi į tylų, nuolatinį meldimąsi ir dvasinės vienybės su Dievu siekimą. Malda dažnai kartojama naudojant maldos virvę (komboskini), kurios kiekvienas mazgas simbolizuoja vieną maldos pakartojimą, padedant susikaupti ir meditatyviai melstis.